Lietuvių pasaulėjautoje, pasaulėžiūroje ir kalboje slypi galia. Šimtmečiais randasi jėgos, kurios siekia sunaikinti tai, kadangi ta galia nėra joms priimtina. XIX a. lietuviškumo likimas atsidūrė pavojingoje būsenoje, – tik susipriešinimas tarp vokiečių, maskolių ir lenkų leido atsirasti prošvaistei žadinti lietuvių tautą, gaivinti ir žadinti tai, kas privalo tapti svarbu kiekvienam lietuviui.

XX a. pradžioje lietuviai, išbarstyti po visą pasaulį, būrėsi siekiui atstatyti Lietuvos valstybę, kurioje laisvai reikštųsi lietuviškumas, skleistųsi jo galios. Deja, atstačius Lietuvos valstybę buvo nueita ne lietuvybės plėtojimo visais lygmenimis, bet asmeninės laisvės plėtojimo keliu. Todėl, lietuviškumas reiškėsi tik pasaulėžiūros ir kalbos lygmenyse. Pasaulėjautos lygmuo buvo apleistas ir todėl visuomenė nebuvo pajungta į valingą visumą, kiekvienas suvokė save ir kitus taip, kaip buvo auklėjamas, kaip kiti įteigdavo ir kaip pats išmanydavo.

Todėl, prasidėjus karui lietuvių visuomenė skilo į darinius, kurie veikė pagal kitų nulemtas sąlygas. Dalis visuomenės jautė pareigą ginti laisvę, – tiek valstybės, tiek tautos, tiek asmeninę, – kiekvienas savaip suprato laisvės sampratą.

Akivaizdu, kad laisvės kovotojai, vadinami partizanais, pratęsė tą kovą už lietuviškumą, kuri buvo pradėta dar XIX a. Mes privalome suprasti, kad priešai, kovodami prieš partizanus, tremdami lietuvius iš jų gimtinės, kovojo ir prieš palankių sąlygų lietuviškumui skleistis atsiradimą.

Gerbkime partizanų ir kitų kovotojų už lietuvybės laisvę atminimą.