Kalbėdami apie laisvę turime skirti asmeninę laisvę ir valstybės laisvę. Prieš šimtą metų Lietuvos valstybės atkūrimo signatarai buvo laisvi, kadangi daugelis iš jų laisvai dirbo, keliavo ir įgijo išsimokslinimą įvairiose vakarų ir rytų valstybėse.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo siekis buvo atstatyti autonomiją, tai yra Lietuvos valstybingumą Rusijos sudėtyje. Deja, toks valstybingumas stokoja suvereniteto, todėl laisvė yra sąlyginė, apribota išorės įtakos.
Tačiau 1917 m., prieš šimtą metų, signatarų siekis jau buvo dėl visiško Lietuvos valstybingumo atstatymo su pilnutiniu Lietuvos valstybės suverenitetu. Taigi, signatarai, būdami asmeniškai laisvi, siekė pilnutinio Lietuvos valstybingumo.
Atstatytas Lietuvos valstybingumas tęsiasi jau šimtą metų, tačiau Lietuvos valstybės suverenitetas šiuo laikotarpiu buvo vis prarandamas. Tenka pripažinti, kad dabartinis Lietuvos valstybingumas, kuris tėra tik autonominis, neatitinka valstybingumo, kuris buvo signatarų įteisintas 1918 m., – visišką teisę ir galią laisvai tvarkytis savo vidaus ir užsienio reikalus pilnai atsiribojant nuo išorės asmenų, valstybių ar susivienijimų įtakos.
1990 m. Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Taigi, 1990 m. buvo atstatytas Lietuvos valstybės suverenitetas, kadangi Lietuvos valstybės autonomija jau veikė nuo pat 1920 m.
Kalbėdami apie laisvę visada atskirkime, ar tai kalbama apie asmeninę laisvę gyventi kur norisi ir kaip norisi (asmeninė autonomija), ar apie savivaldos laisvę valstybėje (valstybės autonomija), ar apie pilnutinį valstybingumą (valstybės suverenitetas). Deja, tenka pastebėti, kad 1990 m. atkovotas Lietuvos valstybės suverenitetas palaipsniui buvo iškeistas į asmeninę autonomiją.
Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga palinkėkim sau, kad mąžtant Lietuvos valstybės pilnutinei laisvei – suverenitetui nepradėtų mažti ir Lietuvos valstybės sąlyginė laisvė – autonomija…
Pastaba: čia naudotos tarptautinė sąvokos:
- Suverenitetas, – kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio souverainete, reiškiančio visišką teisę ir galią laisvai tvarkytis savo vidaus ir užsienio reikalus pilnai atsiribojant nuo išorės asmenų, valstybių ar susivienijimų įtakos.
- Autonomija, – kilęs iš graikiško žodžio autonomia, reiškiančio savivalda, teisė pačiam apsispręsti, tvarkytis.
- Signataras, – kilęs lotynų kalbos žodžio signator, reiškiančio tą, kuris pasirašo po susitarimo anspaudu.