Lietuvių tautos valdantieji, nors ir po 1410 m. laimėto Žalgirio mūšio, pasirinko feodalizmo diegimo Lietuvos visuomenėje kryptį. Tokia kryptis tapo pražūtinga Lietuvos valstybei, kuri, nors ir dar gyvavo kelis šimtmečius, tačiau dideliame susipriešinime ir lietuvių tautą vedant link išnykimo. Feodalizmo kryptis buvo pasirinkta diegiant visuomenėje slavizmą ir svetimą pasaulėžiūrą. Tai tapo tari šliaužančio užkariavimo strategija, – Lietuvos valstybės gyvavimui buvo iškilusi grėsmė jau 1655 m., XVII a., praėjus tik 200 metų nuo Žalgirio mūšio, kai Vilnių užėmė Maskvos caro kariuomenė ir ten laikėsi net penkis metus. Deja, dėl masinio vokietinimo, lenkinimo ir rusinimo mažėjant norinčių ginti Lietuvos valstybę, Lietuva 1795 m. tapo de facto carinės Rusijos sudėtimi.
Taigi, Lietuvos valstybės negandų priežastimi tapo prieš lietuvių tautą nukreipto feodalizmo įvedimas XV a. Todėl belieka pasidžiaugti tuo, kad naikinant baudžiavą XIX a. radosi sąmoningų lietuvių, kurie per kultūrą, per spaudą, per lietuvišką pasaulėžiūrą gaivino ir kėlė lietuvių sąmonę, – tokių pastangų dėka pavyko atkurti Lietuvos valstybę 1918 m. Galima teigti, kad Lietuvos šviesuoliai su Jonu Basanavičiumi priešakyje stengėsi atstatyti tą lietuvių tautai gyvybiškai svarbią kryptį, nuo kurios buvo nukrypta jau XV a.
Deja, visą XX a. sprendėsi lietuvių tautos išlikimo klausimas dėl LR buvusios (ir vis dar esamos) pasaulėžiūrų maišalynės. Tik XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio pasaulėžiūrinio ir kultūrinio atgimimo dėka pavyko atsilaikyti prieš visas negandas ir dar sykį Lietuvą atplėšti nuo priklausymo slaviškoms valstybėms 1990 m. Taigi, darytina išvada, kad Lietuvos valstybės, kaip lietuvių tautos išlikimo garanto, gyvavimo sąlygą, – tai lietuvių kalba, pasaulėžiūra, ir pati lietuvių tauta. Tai panašu, kas būdinga ir žydų tautai, – pasaulėžiūra, kalba ir kilmė.
Žvelgiant į XXI a. LR gyvenimą pastebimos tos pačios grėsmingos visuomenės susipriešinimo tendencijos, kurios buvo tiek XVII a., tiek vėliau kas sąlygojo Lietuvos valstybės okupavimą. Dalis piliečių stengiasi pabėgti nuo šių įtampų, – manoma, kad per pastaruosius 30 metų jau milijonas piliečių pasitraukė gyventi svetur. LR institucijos tarsi užmiršusios Lietuvių kalbos, kultūros ir pasaulėžiūros, kas iš esmės yra Lietuvos valstybės išlikimo pagrindas, puoselėjimą. Vienas iš to pavyzdžių, tai LR „užmirštos“ mitologinės ir paveldo prasme svarbios Gojaus girios, esančios Elektrėnų rajone, apleidimas ir siekis ją „iškirsti plynai“. Visa tai tarsi požymis to, kad valdančiųjų nustatyta Lietuvos valstybės kryptis vėl vedanti link jos pražūties, ir lietuvių tautos išnykimo prarajos.
Pagal Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 str. „Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos“. Taigi, pastebėjus, kad Valstybinių miškų urėdija siekia plynai iškirsti mitologinę ir paveldo prasme svarbią Gojaus girią, VšĮ „Taurus Siekis“ paskelbė peticiją, dėl Gojaus miško apsaugos nuo pačių LR institucijų Lietuvai pražūtingo veikimo. Apskritai dabartinė LR kryptis kai kertami beveik visi brandūs miškai tai grėsmė nacionaliniam saugumui.
Įstatymo priede teigiama, kad „tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos“ bei „aplinka ir kultūros paveldas“ priskiriami pagrindiniams nacionalinio saugumo objektams. Minėtame Gojaus miške tarsi persipina paveldosauga ir gamtosauga, kadangi ten yra tiek saugomų gamtos buveinių, tiek paveldosaugine prasme svarbių pilkapynų. Tačiau šiuo mišku LR institucijos tuo nesirūpina ir dar ketino jį iškirsti plynai tik dėl ūkinio poreikio – medienos.
Be to, Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą.“. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad brandūs miškai tai neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Tai yra patvirtinę etnologai ir Lietuvos būtovės tyrinėtojai. Sakoma, kad iškirtus Lietuvos brandžius miškus nebeliks pačios Lietuvos, – tada liks tik „išsikvėpus“ teritorija, kurią galės be didesnių pastangų prisijungti slaviška, vokiška ar kita valstybė. Valstybinių miškų urėdija teigdama, kad „Lietuvoje miškų daugėja“ klaidina visuomenę, kadangi pasaulėžiūros prasme svarbių brandžių miškų sparčiai mažėja ir daugėja tik pramonei, medienos auginimui, skirtų jaunuolynų.
Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą…“. Deja, LR institucijos dažnu atveju užmiršo lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą, dažnai tik imituodamos veiklą, kad rūpinasi etnine kultūra, kultūros savitumu ir papročiais, kultūros paveldu. Pavyzdžiui, VšĮ „Taurus Siekis“ 2020 spalio 20 d. su LR institucijomis pradėtas susirašinėjimas dėl Gojaus miško išsaugojimo davė tik apčiuopiamą rezultatą, kad buvo pristabdymas Gojaus miško iškirtimas, tačiau iš daugybės susirašinėjimų darytina išvada, kad LR institucijos stengiasi taip mintis suvelti, kad piliečiams, besirūpinantiems Lietuvos valstybės nacionaliniu saugumu, nebeliktų ūpo „kariauti“ su tomis institucijomis.
Be to, Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybė siekia išsaugoti gamtos paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę“. Tačiau tiek VšĮ „Taurus Siekis“, tiek kitų pilietinių įstaigų patirtis rodo, kad Valstybinių miškų urėdija stengiasi suvelti tikrovę sukurdama iliuziją, kad „siekia išsaugoti gamtos paveldo vertybes“, tačiau dažnai elgiasi priešingai iškirsdama brandžius medžius ne tik ūkiniuose miškuose, bet ir draustiniuose. Pastaruoju metu neteko aptikti, kad LR institucijos rūpintųsi „kraštovaizdžio ir biologinės šalies įvairovės“ išsaugojimo plėtra, – pastaraisiais metais mažėja Lietuvos tapatybei būdingo kraštovaizdžio ir biologinės šalies įvairovės.
Taigi, LR institucijos tarsi sąmoningai stengiasi pasiųsti į neviltį Lietuvos nacionaliniu saugumu besirūpinančius piliečius. Belieka priminti, kad Lietuvos valstybė atsikūrė pagrinde atgimusios lietuvių kalbos, kultūros paveldo, pasaulėžiūros dėka, todėl tai naikinant pažeidžiami ir nacionalinio saugumo pagrindai. Pažeidus šiuos pagrindus gali beveik nebelikti kam ginti Lietuvos valstybės, kaip jau buvo atsitikę XVII ir XVIII amžiais.
Įstatymo priede teigiama, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.“. Deja, VšĮ „Taurus Siekis“ pateikus pasiūlymą dėl atminties tako įsteigimo Gojaus miške ir apylinkėse aplink jį, taip apsaugant patį mišką bei lietuvišką identitetą stiprinantį kultūros paveldą, kol kas sulauktas tik LR institucijų abejingumas ar veiklos imitavimas. Peticijai dėl Gojaus miško išsaugojimo jau pritarė virš tūkstančio piliečių. Be to, atminties tako įkūrimui pritarimą jau išreiškė Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba ir Kultūros paveldo departamentas. Tačiau iki šiol nėra aišku, kokiomis lėšomis toks takas bus įrengtas ir ar apskritai jis bus įrengtas. Todėl manyčiau, kad dažnai LR institucijos klaidindamos visuomenę ir veldamos mintis elgiasi tarsi velniai, kad jų pasirinkta kryptis nukreipta tik į kitų ūkinį aptarnavimą ir taip apleidžiant lietuvišką kultūrą, paveldosaugą ir gamtosaugą artina Lietuvos valstybę link pražūtingos egzistencinės prarajos. Manau, kad svarbu ir būtina atkreipti LR institucijų dėmesį, kad jos laikytųsi Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo.